Jausmai apsprendžia šiuolaikinio žmogaus gyvenimo kokybę. Žmogus, nepripažįstantis jausmų svarbumo, galiausiai pasiklysta savo reakcijose, daro klaidingus pasirinkimus ir verčia save ir aplinkinius kentėti. Jausmai yra mūsų vidinis kompasas, todėl reikia mokėti juo naudotis.

Mūsų gyvenime jausmai neišvengiamai kyla kaip psichinį gyvenimą lydintis reiškinys arba „šalutinis veiksmas”. Kaip motoras sušyla savo darbo eigoje, taip kyla ir jausmai, kurie „sušildo” žmogų, jai tik jų „neatšaldo” protas.

Kai kurie žmonės nori išlikti netrikdomi, t.y. nori galvoti ramiai (šaltakraujiškai, racionaliai), nepriklausomai nuo situacijos. Tokie žmonės mano, jog jausmai neatlieka jokios kitos funkcijos, o tik tą, kad atskleidžia žmonių polinkius ir silpnybes. Tokiu būdu jausmai jiems – tarsi žmogaus „ apatiniai baltiniai”. Pasirodyti tarp žmonių su apatiniais baltiniais yra nejauku ar net gėda, nes tai turi matyti tik žmogus, kuris juos nešioja. Tokie žmonės stengiasi apie jausmus atvirai nekalbėti ir apie juos neklausinėti.

Kiti žmonės, priešingai, jausmus įsivaizduoja kaip vidinius pergyvenimus, kurie kyla dėl išorinių įtakų. Jausmai, kaip išorinių stimulų rezultatas, kyla nelyginant bangos, kurios dūžta į vandenyje gulinčius akmenis. Dar kiti žmonės jausmus suvokia kaip svetimkūnį, kaip „į batą patekusį akmenėlį”, spaudžiantį koją arba geriausiu atveju – kutenantį, todėl bando išsivaduoti nuo jausmų, kai tik jie ima kilti. Ši žmonių grupė „išstumia” juos slegiančius jausmus į išorę, čia pat atvirai reikšdami įsiūtį, pyktį ir džiaugsmą. Jie nieko nelaiko savyje ir mano, kad besikaupiantys jausmai iššaukia ligas.

Štai taip kyla prieštaringos nuomonės apie jausmus ir atsiranda įvairūs su jais tvarkymosi būdai. Nenuostabu, kad žmonės dažnai nežino ką daryti su jų kasdien patiriamais jausmais, nes ne visada taip paprasta suprasti savo jausmus, o tuo labiau juos paaiškinti.

Jausmai – svarbi žmogiškos realybės dalis

Visas mūsų gyvenimas yra persmelktas jausmų, kai mes būdraujame, miegame ir svajojame. Dažnai nesuvokiame, kad jausmai lydi visus mūsų patyrimus, mintis, pojūčius, veiksmus ir prisiminimus. Jausmai mus skatina veikti, jie yra veiksmo pradžia ir pabaiga. Kai rytą mes atsibundame, pirmiausia ką pastebime – tai kokia mūsų nuotaika – ar mes linksmi ar liūdni, laimingi ar suirzę, linksmi ar pikti. Svarbu, kad jausmai mus stimuliuotų juos tyrinėti, ieškoti jų kilimo priežasčių ir norą juos suprasti.

Tačiau, jei ilgai bandysime nuo jų atsiriboti ar ignoruoti, pasieksime tik tai, jog jausmų galia (valdžia) mums gali tapti neribota. Tuomet juos vėl reikia dar labiau izoliuoti ir gintis nuo jų tuo smarkiau, kuo labiau mes juos ignoruojame ir kuo mažiau juos suprantame. Ilgai trunkantis savo jausmų ignoravimas veda prie to, kad jie pradeda slėptis po kūniškais reiškiniais – nemiga, migrena, skrandžio sutrikimais, dusuliu ir psichosomatiniais sutrikimais.

Kadangi jausmai yra nuolat ir smarkiai įtakoja žmogų ir jo gyvenimą, psichologijoje jie laikomi tokiais pat realiais, kaip ir žmogaus kūnas. Pastovus jausmų ignoravimas reiškia tą patį, kaip ir savo kūno ignoravimas. Kaip elgiasi su savimi žmogus, kuris neleidžia savo kūnui judėti, per mažai miega, skurdžiai maitinasi, per daug geria alkoholio ir rūko? Anksčiau ar vėliau jo organizmas išsenka ir jis suserga. Tas pat atsitinka, kai žmogus pastoviai ignoruoja, slopina savo jausmus arba juos keičia vartojimu to ką siūlo masinės informavimo priemonės, pasinėrimu į darbą, perdėtu aktyvumu ir kitais „narkotikais”.

Pirmiausia svarbu suprasti, kad jausmai atspindi tai ką mes patiriame, pamatome, išgirstame, pajaučiame, gavę dovaną, atostogaudami, būdami su kitu žmogumi, intymume, myluodami kūdikį…

Be atspindėjimo jausmuose – pasaulis tuščias ir nebylus: muzikoje nėra skambesio, paveikslai be spalvų, prisiminimai blankūs ir nereikšmingi. Gyvenimas į mus įeina jausmų pagalba. Jausmai yra pagrindinė priežastis dėl ko mes lankomės geruose restoranuose, kino teatruose, susitinkame su kitais žmonėmis.

Jausmai mus gąsdina, nes atrodo paslaptingi, besikeičiantys, mažai kontroliuojami, jie daro mus pažeidžiamais, leidžia mus įskaudinti, mus apsunkina, iššaukia nepasitikėjimą savimi. Tačiau jie leidžia mums ir juoktis, linksmintis, džiaugtis, būti laimingais.

Jausmus galime skirstyti į dvi grupes, kurias svarbu išmokti atskirti. Tai:

• Jausmai – indikatoriai;
• Jausmai kaip nuojauta, kas mums asmeniškai yra svarbu (teisinga).

Jausmai – indikatoriai

Tai jausmų arba emocinių būsenų grupė, kuri nurodo kas mums yra būtina ir kaip mes elgiamės su pačiais savimi – ar gerai rūpinamės savimi ir savo gyvenimo kokybe. Jie kyla iš mūsų vidaus ir yra mūsų fizinės, gyvybinės būsenos ir „biografinės”, gyvenimiškos patirties atspindys. Šie jausmai niekada mūsų neapleidžia, nes jie – mūsų dalis. Jų užduotis – „pririšti” mus prie savo kūno ir savo gyvenimo istorijos ir sukurti santykį su gyvenimiškomis išorinės situacijos sąlygomis. Todėl šie jausmai turi nurodomąjį charakterį. Jie reikalauja jais sekti ir suprasti ką jie reiškia. Suprasti juos – reiškia geriau suprasti patį save.

Jausmai ne visada geri patarėjai, jei jais vadovaujamės aklai. Emocinės būsenos ir nuotaikos, tokios kaip, pavyzdžiui, baimė, bendras netikrumas, abejonės dėl savivertės, liūdesys ir vienišumo jausmas, nereiškia, kad aklai turime vadovautis jų impulsais. Teisinga yra patarlė, kad baimė – prastas patarėjas. Šios emocinės būsenos nurodo ir įspėja, tokiu būdu atkreipdamos mūsų dėmesį. Jos praneša apie mūsų dabartinę organizmo būseną bei ankstesnį gyvenimo patyrimą. Jos praneša žmogui apie tai, kaip jis jaučiasi, jos – kaip savo savijautos „kontrolinės lemputės”, jausmai, kurie praneša apie fizinę savijautą (sveikatos būseną) ir psichinę būseną. Jei, pavyzdžiui, nebegalite iš tikrųjų džiaugtis, tai gali nurodyti į fizinį pervargimą arba emociškai sunkų gyvenimo periodą, iššaukiantį liūdnus prisiminimus.

Tokie jausmai gali būti tiesiogiai susiję su esama situacija ir tada gali būti suvokiami kaip, pavyzdžiui, slegiančio tvankumo kambaryje pojūtis. Šis jausmas nurodo, kad situacija susijusi su išorinėmis  sąlygomis ir ją reikia pakeisti taip, kad būtų užtikrintas normalus žmogaus gyvenimo būdas.

Tokie jausmai gali nurodyti ir į sąlygas, kurios nėra susijusios su esama situacija, bet tas, kurios atsiranda iš ankstesnio gyvenimo periodo ir yra susijusios su pasikartojančiu jausmu arba pastovia nuotaika. Šiuo atveju, jei ieškosime savijautos priežasčių išorinėse esamos situacijos aplinkybėse, tik tolsime nuo to supratimo. Tokiu jausmu, kuris nesusijęs su esama situacija, o yra į ją „įvestas” gali būti, pavyzdžiui, baimė, kuri staiga apima žmogų gatvėje, namuose ir darbe. Ši baimė nurodo į buvusias gyvenimiškas aplinkybes ir jas reikia ištyrinėti, kad suprastume baimės jausmo kilmę.

Kitu pasikartojančių jausmų pavyzdžiu gali būti jausmas „visi yra už mane geresni”( „aš už visus blogesnis”). Ši depresinė būsena mums kenksminga, nuo jos reikia laikytis kuo atokiau, nes ji mažina mūsų gyvybingumą ir veiklumą. Visgi šią emocinę būseną ar šį jausmą reikia laikyti indikatoriumi. Apmąstymų vienumoje ar geriau pokalbio su suprantančiu žmogumi metu, o dar geriau su psichoterapeutu, reikia išanalizuoti šio jausmo kilimo priežastis.

Kadangi šie jausmai ne visada yra tiesiogiai yra susiję su situacija darbe, šeimoje, su pokalbiu, kuris ką tik baigėsi, svarbu gebėti su jais išlaikyti tam tikrą atstumą. Mūsų gyvenimas „suduš”, jei mes beatodairiškai pasiduosime kiekvienai blogai nuotaikai, kiekvienam pykčiui, apmaudui, kiekvienam nusivylimui ir ekstazei. Išlaikyta distanciją jų atžvilgiu išgelbės mus nuo vulgaraus, perdėto jausmų reiškimo arba pasinėrimo į ligotus sielos skausmus. Nes sentimentalumas – tai rezultatas to, kad mes suprantame emocines būsenas ne kaip indikatorius, o kaip tikslą jose pasilikti.

Jausmai kaip nuojauta, kas mums asmeniškai yra svarbu (teisinga)

Egzistencinės terapijos požiūriu, jausmai – tai suvokimo, kas yra svarbu žmogaus būčiai priemonė. Ši grupė jausmų leidžia suprasti, kas mums yra svarbu duotu momentu. Jie „analizuoja” situaciją, bandydami išsiaiškinti kokia yra jos egzistencinė (gyvenimiška) prasmė(vertė). Šie jausmai padeda orientuotis ką reikia daryti – „kas yra teisinga”. Jie „nurodo kryptį”. Šie jausmai yra labiau „juntantys”, nei racionalus protas.

Tai jausmai, kurie sukuria mūsų „vidinę poziciją” išorinio pasaulio atžvilgiu. Mes jaučiame kas mums – gera ir kas – bloga, kas svarbu mūsų gyvenimui ir kam mes abejingi. Pavyzdžiui, sutikę kitą žmogų, mes galime pajausti kaip jis yra nusiteikęs mūsų atžvilgiu.

Nuostabu, kad mes galime nujausti kažką mums svarbaus, girdėdami kito žmogaus kalbą ir jo balso toną bei matydami jo vaizdą. Pavyzdžiui, aš jaučiu, ką aš apie tai manau, kam galiu pritarti, o kam negaliu. Mes pirmiausia analizuojame jausminiame lygyje ir tik po to mąstydami. Paskui mes pajaučiame savo vidinę poziciją ir pirmąjį nurodymą veiksmams atlikti, pavyzdžiui, kaip turime elgtis kito žmogaus atžvilgiu, ar turime pasilikti, ar išeiti, ką turime pasakyti arba padaryti ir t.t.

Žmogui yra svarbu išmokti atsiverti ir pasitikėti savo asmenine nuojauta – vidine pozicija. Jei niekada negalime pasakyti: „tai yra gerai”, „man tai patinka!” ir mūsų vertinimai, kaip taisyklė, yra nuolat negatyvūs (pavyzdžiui, sakome „tai yra neblogai”) mes liekame uždari gyvenimo situacijoms. Tokiu būdu mes neduodame aiškaus atsakymo – „neprisiimame atsakomybės sau” ir lengvai prisitaikome prie kitų nuomonės, reikalavimų ir lūkesčių.

Norėdami gyventi pilnavertį gyvenimą, turime pripažinti savo jausmų vertę. Jei neišmokstame pajausti kas mums yra svarbu, mums belieka tik paklusti kitiems. Žmogus nejaučiantis kas jam svarbu, negali pasitikėti savo nuojauta ir lieka pats sau svetimu.

Jei negaliu pasitikėti savo nuojauta, kuo tada galiu vadovautis priimdamas sprendimus? Kaip tada begaliniame kiekyje gyvenimiškų situacijų galiu atsirinkti kas man yra iš tikrųjų svarbu? Kad orientuotumėmės  savo nuosavame gyvenime, turime pasitikėti savo jausmais. Priešingu atveju mes būsime priklausomi nuo nurodymų, autoritetų, tvarkų, kurie nurodys mums ką reikia daryti.

Gal bandykime savęs paklausti: „ar aš to noriu iš tikrųjų, ar darau tai tik todėl, kad to nori kiti?

Ar darau tai tik tam, kad gaučiau pripažinimą? Tik todėl, kad iš manęs to reikalauja? Ar noriu gyventi taip, kaip gyvenu dabar? Jei ne, tai ką galiu padaryti/ nustoti daryti šiandien tam, kad galėčiau gyventi rytoj?”

Taigi, jei neišdrįsime atsiverti tam kas yra vertinga situacijoje, tai greitai pajausime tuštumą, kuri blogins savijautą ir nuotaiką. Tačiau, jei išmoksime pasitikėti savo jausmais, niekada neprapulsime, nes visada su mumis bus bent vienas žmogus: aš pats.