1. Kokie požymiai išduoda, kad žmogus serga depresija?
Teisingiau būtų sakyti ne depresija, o depresijomis. Depresinių būsenų yra daugybė: vieną polių sudaro visiškai normalūs pergyvenimai (normalios reakcijos į nenormalias aplinkybes), o kitą – sunki patologija.
Nėra žmogaus, kuris nebūtų patyręs depresinės būsenos. Neilgai trunkanti ir negili depresija apsaugo psichiką nuo per didelės įtampos, išsekimo. Depresijos apimtas žmogus užsidaro savyje, vengia būti aktyvus. Sulėtėjusi veikla duoda galimybę pailsėti. Depresija neretai mus tarsi atnaujina, leidžia giliau pažvelgti save. Depresija yra natūrali ir būtina gedėjimo stadija. Atskirti „normalią“ depresiją nuo patologijos padeda pakankamai aiškūs požymiai:

1. Kritusi, pablogėjusi, prislėgta nuotaika. Niūrumas.
2. Ryškus interesų sumažėjimas ( viskas pilka, nuobodu, nemiela) ir nebėra pasitenkinimo įprastais maloniais užsiėmimais, silpsta ar visai išnyksta gebėjimas džiaugtis, patirti malonumą gyvenant. Daryti reikia, o nesinori, abejinga būsena, neįdomu; viskas atidėliojama rytojaus dienai, kada nors.. vis tiek..
3. Mažai kam užtenka jėgų, net po menkiausio veiksmo, kyla didžiulis nuovargis, kuris jaučiamas net miego metu. Atrodo, jei pavyks truputėlį pailsėti, tai jėgos grįš. Bet taip nėra. Norisi gulėti ir gulėti.
4. Silpnėja gebėjimas sukaupti dėmesį, didėja išsiblaškymas – dėmesį atitraukia bet kas, tai kas ką tik perskaityta – sunkiai suprantama, todėl reikia skaityti iš naujo ir iš naujo.
5. Fizinis susikaustymas, kuris sunkiu depresijos atveju pasiekia stuporą, kai žmogus valandomis, dienomis ar savaitėmis guli, žiūrėdamas į vieną tašką. Daliai žmonių, atvirkščiai, gali pasireikšti nerimastingas blaškymasis.
6.  Žemėja savęs vertinimas ir pasitikėjimo savimi jausmas. Žmogus sau atrodo mažas ir silpnas. Net smulkūs įprasti reikalai kelia abejones „ar sugebėsiu?“, „ar man pavyks?“.
7. Savęs smerkimas ir kaltės jausmas. Nepabaigiau daryti, nepasistengiau, padariau ne taip, esu visiems našta, bloga motina…
8. Niūrus ir pesimistiškas ateities matymas. Priekyje nieko gero nematyti, viskas niūru ir blogai.
9. Miego sutrikimas – sunku užmigti, miegas trūkinėjantis su slegiančiais sapnais, ankstyvas prabudimas. Po miego nesijaučiama pailsėjus.
10.  Sumažėja ar visai išnyksta apetitas arba, atvirkščiai, nuolatinis alkis, skonio iškreiptumas.
11.  Mintys apie mirtį arba savižudybę.

Jei pasireiškia 5 ar daugiau požymių 2 savaičių bėgyje galima įtarti klinikinę depresiją.
Be to reiktų atkreipti dėmesį jei žmogus nori atsitolinti, atsiriboti, būti vienas, kad jo niekas neliestų. Net labai kalbūs asmenys depresijos meto tampa tyleniais. Veidas nuolat liūdnas. Bandymas pralinksminti sukelia pyktį, o paskui savigraužą. Prislėgtumas, nusiminimas jaučiami fiziškai – kaip sunkumas širdies plote, maudžiantis skausmas širdies plote, deginimo jausmas už krūtinkaulio. Alkoholio vartojimas ir seksas padeda trumpai, o po to kankina kaltė. Sekso potraukio iš vis nėra. Užkietėja viduriai. Moterims – dingsta menstruacijos. Depresija ypač sunki rytais, o vakarais nuotaika pagerėja. Pasitaiko „besišypsanti depresija“.

2. Kokie žmonės dažniausiai serga depresija?
Tik 3-5% visų depresijų neturi išorinių priežasčių ir kyla esant vienokiems ar kitokiems biologiniams emocijų reguliavimo sutrikimams (endogeninė depresija), o visais kitais atvejais ji kyla kaip reakcija į aštrų ar chronišką stresą.
Depresijos priežasčių spektrą galima pavaizduoti kaip erdvę tarp dviejų polių. Viename gale – toks didelis biologinis polinkis depresijai, kad ji pasireiškia savaime, be jokių psichologinių postūmių. Kitame – toks žemas, kad biologinio pagrindo jai kilti praktiškai nėra ir depresija kyla tik dėl išorinių aplinkybių. Ties šiais poliais išsidėsto 10-20% kenčiančių nuo depresijos; kiti 80-90% – tarp jų. Taigi, depresijos kilimas yra biologinio polinkio ir išorinių aplinkybių sąveikos rezultatas. Bet visi 100% patiria visą depresijos sunkumą ir jos sukeliamus gyvenimo apribojimus – ir čia galima kalbėti apie depresijos psichologiją, nepriklausomai nuo ją sukėlusių priežasčių. Linkę į depresiją asmenys skiriasi požiūriu į tam tikrą praradimą. Netektis ir mirtis jiems įgyja per daug apibendrintą arba ypatingą prasmę. Akivaizdu, kad ne kiekvienas asmuo, pvz. kurį paliko sutuoktinis, suserga depresija. Tačiau kai kurie jautrūs individai reaguoja į tokią netektį tikru psichologiniu sutrikimu. Depresijos reakciją gali paskatinti ir kitokie praradimai, pvz. nesėkmės darbe. Ilgiau užsitęsiantys praradimai, pvz. svarbių tarpasmeninių santykių nesklandumai, taip pat gali tapti depresijos pradžia.

3. Koks gydymas turi būti paskirtas sergančiajam depresija?
Patys lengviausi atvejai, kurių niekaip nepavadinsi liguistais gali būti ligos pradžia. Pavyzdžiui, laiko pojūčio pasikeitimas – jis tempiasi, tęsiasi be galo, minutės atrodo valandomis. Bet kai diena baigiasi, atrodo, kad pralėkė kaip mirksnis. Mes dar šypsomės ir juokiamės, bet viduje jau nelinksma. Pasaulio suvokimas vos pastebimai blausiasi, ir mes jį bandome atgaivinti, keisdami šukuoseną, perstumdydami namuose baldus, bandydami surasti draugus ar pažįstamus, kurių ilgai nepasigedome.
Depresijos požymiai atspindi ne tik pačią depresiją, bet ir organizmo pastangas su ja kovoti. Pvz., naktiniai prabudimai, kai negali užmigti. Tada nereiktų skubėti naudoti migdomųjų, ir taip trukdyti paties organizmo pastangomis grįžti į pusiausvyrą. Jei nesimiega – kuo nors užsiimkite: paskaitykite, ką nors padarykite, o kitą dieną pažiūrėkite kaip jausitės – gali būti, kad nuostabiai gerai. Tai reiškia, kad jūsų nemiga jums padėjo. Yra net toks depresijos gydymo metodas – miego deprivacija (uždraudimas). Šis metodas taikomas grupėse. Po įprastos dienos žmonės visą naktį žaidžia, kalbasi ir t.t., o kitą dieną gyvena įprastai. Keletas seansų „ kas antra naktis“ padeda „išeiti“ iš depresijos. Taigi, jei organizmas tokiu būdu pats sau bando padėti, gal protingiausia jam netrukdyti.
Galima suprasti viltį išgyventi depresiją, be kreipimosi pagalbos. Net jei pasisektų, tai nėra gera išeitis iš padėties. Depresijos metu mes įgyjame tam tikrą negatyvią patirtį, įtvirtiname ją palaikančius mąstymo įpročius ir požiūrį į gyvenimą, kuris visai nepadeda gyventi. Iš čia neseka, kad esant kiekvienam nuotaikos pablogėjimui reikia bėgti pas psichiatrą ar psichologą. Bet jei būsena atitinka liguistus depresijos požymius, ar tikrai jaudina jus, pagalba reikalinga.
Labiausiai paplitęs pagalbos būdas – antidepresinių vaistų naudojimas. Šalia naudojamos priemonės, padedančios palaikyti emocinį balansą ir užkirsti kelią depresijai. Visus juos skiria gydytojai, kurie ir prižiūri gydymo eigą. Sunkiais atvejais skiriama elektrostimuliacinė terapija. Naujas gydymo būdas – stiprių magnetinių laukų panaudojimas. Visi biologinio gydymo metodai neapseina be šalutinio poveikio organizmui. Pernelyg dažnas antidepresantų skyrimas, kai vaistai tampa pastoviu gyvenimo palydovu, be kurio jau nebegalima apsieiti, tam tikra jų vartojimo mada ( ypač tarp tų, kuriems bloga nuotaika – gero tono ar savo išskirtinumo požymis), psichologinis pripratimas, kai veikia ne tiek pats vaistas, kiek žinojimas, kad jis išgertas, – visą tai kelia susirūpinimą. Pasirodo tyrimo duomenys apie prozaiko, zolofto ir kt . vartojimo pasekmes, kai padidėja savižudybių skaičius. Savigydos psichotropiniais vaistais eksperimentai kategoriškai turi būti nepriimtini. Atlikti tyrimai rodo, kad net esant sunkios formos depresijai, psichoterapiniai metodai nei kiek nenusileidžia antidepresinių vaistų efektyvumui, o paaštrėjimo dažnumas, po terapijos baigimo, dažnai yra du kartus mažesnis, nei po medikamentinio gydymo. Sunkių depresijų atvejais, gydymo ir vaistų ir psichoterapijos metodų pagalba, efektyvumas padidėja 10-20%. Nors medikamentai veikia greičiau, psichoterapija žymiai geriau apsaugo nuo ligos paaštrėjimo.
Amžiaus tarpsnių krizės, susijusios su gyvenimiškų pozicijų, vertybių, nuostatų pasikeitimu bei fiziologiniais ypatumais, taip pat neapseina be depresinių pergyvenimų. Medikamentinė pagalba gali būti tinkama, tačiau tokių krizių prasmė yra tame, kad išgyventume pilną su jomis susijusių pergyvenimų ciklą, užbaigiantį tam tikrą mūsų gyvenimo vystymosi etapą. Tuo metu labai veiksminga yra psichoterapinė pagalba. Pagalbos siekimas yra ne silpnumo požymis, o stiprybė ir pirmas žingsnis einant iš depresijos.

4. Ką patartumėte nervų sutrikimų turintiems, nerimą jaučiantiems žmonėms?
Depresija pasižymi teigiamų emocijų išnykimu, gebėjimo jausti pakilimą, džiaugsmą, laimę praradimu. Šį gebėjimą norisi susigrąžinti, bet nesiseka, ir tada tenka gintis nuo visą ką naikinančios depresijos. Ji kelia nerimą, baimę, kad taip bus amžinai, kad nuo jos jau neįmanoma išsivaduoti, kad depresija persmelktam gyvenimui nebus jėgų ar jis bus blogesnis už mirtį. Kitaip tariant, depresiją palaiko jos pačios sukeltas nerimas.

Žmonės dažnai lengvabūdiškai elgiasi, neapmąstydami savo veiksmų pasekmių, pvz. išgėrę prieš naktį migdomųjų, paskui visą dieną stimuliuoja save kava ar stipria arbata – tokiu būdu įsiūbuodami emocines sūpuokles ir didindami depresijos pagilėjimo riziką ir apsunkindami ją nerimu.

Nerimo kilimui didelę įtaką daro aukštas lūkesčių lygis. Siekdami gauti viską, daug ir iš karto, žmogus dažniau susiduria su nesėkmėmis ir ima už kiekvieno kampo matyti grėsmę savo vietai gyvenime. Realistiškas siekimų lygis remiasi tuo kas jau pasiekta: rytoj padaryti šiek tiek geriau, nei padaryta šiandien – tada nesėkmių vietą ima užimti sėkmės, o nerimą keičia pasitikėjimas savimi. Lūkestis dažnai susijęs su žymiai didesniu nerimu, nei susitikimas su nemaloniu ir nežinomu dalyku,  kurį vaizduotė nupiešia žymiai baisesniu, nei yra realybėje. Šiuolaikinio gyvenimo tempas susijęs su didesniu nerimu. Tačiau pats nerimas nėra patologiškas. Bent tol, kol netampa labai išreikštas ir griaunantis.

Kai kuriems žmonėms nerimastingumas yra viena pagrindinių asmenybę apibrėžiančių savybių ir išlieka visą gyvenimą. Priklausomai nuo jos išreikštumo, galima kalbėti apie nerimastingą charakterį, taip vadinamos normos ribose arba apie asmenybės sutrikimą ( kai nerimas toks intensyvus, kad smarkiai apsunkina paties žmogaus ir/arba jo aplinkinių žmonių gyvenimą). Psichoterapinės panacėjos nuo nerimo neegzistuoja, nors kiekviena psichoterapinė kryptis gali pasiekti žymių pagerėjimų. Vaistai skirti nerimui sumažinti, daro nerimą lengviau pakeliamą ir kontroliuojamą, bet negali jo panaikinti visam laikui, todėl įprastai naudojami kartu su psichoterapija, ypač pradiniuose etapuose.

Dažnai emocijų susipynime sunku nustatyti ką yra svarbiausia suvaldyti. Baimės ir depresija, geba paskatinti nerimastingą nuotaiką, depresiją dažnai  lydi baimė gyventi. Nerimas blogina nuotaiką ir, fokusuodamasis tai ties vienu, tai ties kitkuo, tampa baimėmis. Nuogąstavimas, įtampa, drebulys kūne, stiprus jaudulys ir naktiniai košmarai – tai nerimo simptomai, tuo metu kai prislėgtumas, intereso gyventi praradimas, seksualinio aktyvumo sumenkimas, mintys apie mirtį – depresijos simptomai. Aiškias ribas tarp šių simptomų sunku nustatyti ir tai sukelia sunkumus suteikiant pagalbą. Pvz., antidepresantų su stimuliuojančiu poveikiu skyrimas gali pabloginti būseną žmogaus, kurio būsenos branduolį sudaro nerimas, o depresija yra antrinė. Psichoterapijoje gali būti tokie pat sunkumai. Kaip taisyklė, ypač kai nerimas yra susijęs su psichosocialinėmis priežastimis, palengvėjimas psichoterapijos eigoje pasireiškia 4-6 susitikimo metu. Po 10-15 susitikimų didelė dalis anksčiau kankinusių simptomų gali išnykti ar tapti žymiai lengvesni. Kliento teisė yra tęsti terapiją ar ją užbaigti. Tačiau priimant sprendimą, naudinga turėti omenyje, kad dėl negalėjimo atlikti gilios ir pilnos sutrikimų ir jų priežasčių terapijos, būsena po kurio laiko vėl gali pablogėti. Psichoterapeutas, siūlantis tęsti darbą, nėra suinteresuotas kuo daugiau iš jūsų uždirbti – tiesiog jis, skirtingai nuo kliento, žino apie tokius spąstus ir stengiasi padėti jos išvengti. Tačiau pagrindinis žodis priklauso jums: jūsų gyvenimas – jums ir spręsti.

5. Kodėl nervų sistema sutrinka vaikams, paaugliams ir kaip jiems padėti? 

Ilgą laiką galvota, kad vaikai depresija neserga. Tyrimais nustatyta, kad apie 10% vaikų (iki brandos) susiduria su šia emocinio sutrikimo forma. Net 30-40% paauglių susiduria su trumpalaikės depresijos formomis. Jei depresija trunka ilgiau nei 6 mėnesius diagnozuojama klinikinė depresija. Tokia forma pasitaiko 1% vaikų (iki brendimo), 1,6 -8% – paauglių. Depresiją vaikams gali sukelti pvz., depresija serganti motina. Motinų, kurios serga depresija vaikai būna irzlesni, sunkiau užmezga artimus santykius su suaugusiais, mažiau dėmesingi ir jautrūs aplinkiniams, blogiau miega. Jeigu motinos serga gilia depresija, vengia gydytis, rekomenduojama, kad laikinai vaikus augintų kitas artimas asmuo (tėvas, giminaičiai ar pan.) Vaikams depresiją taip pat gali sukelti perkėlimas į kitą mokyklą, tėvo darbo netekimas, tėvų skyrybos, psichologinė, fizinė ir seksualinė prievarta, artimųjų mirtys ir pan. Vaikams būtina suteikti pagalbą, nes negydant didėja savižudybės rizika, prastėja mokymosi rezultatai, vaikai nustoja domėtis juos dominusia veikla, mažėja draugų.